Fibonacci

Jūsų smegenys nėra skirtos mąstyti.

Svarbiausia smegenų užduotis nėra mąstyti. Jų užduotis – valdyti kūno sistemas, kad išliktumėte gyvi ir sveiki. Remiantis šiuolaikiniu neuromokslu, net ir tuomet, kai smegenys kuria sąmoningas mintis bei jausmus, jie labiau tarnauja kūno valdymo poreikiams, nei galite įsivaizduoti.

Didžioji smegenų veiklos dalis vyksta už sąmoningo suvokimo ribų. Kiekvieną akimirką smegenys turi nustatyti, ko kūnui reikės kitą akimirką, ir iš anksto pradėti tenkinti šiuos poreikius.

Pavyzdžiui, kiekvieną rytą mums bundant smegenys numato, kiek energijos reikės pakilti iš lovos ir pradėti dieną. Jos iš anksto padidina kortizolio kiekį kraujyje, kad organizmui būtų lengviau mobilizuoti greitai panaudojamą energiją.

Lisa Barrett tai apibūdina kaip „kūno biudžeto“ valdymą (1,2). Kaip finansinėje sąskaitoje stebime pajamas ir išlaidas, taip smegenys nuolat seka vandens, druskų, gliukozės, ir kitų organizmui reikalingų išteklių balansą.

Mokslinis kūno biudžeto valdymo terminas yra alostazė. Tai automatinis kūno poreikių numatymas ir pasirengimas juos patenkinti dar prieš jiems atsirandant.

Kūno biudžetas pirmiausia papildomas maistu, miegu, poilsiu ir saugiais socialiniais ryšiais.

Pavyzdžiui, išgėrus stiklinę vandens, troškulys sumažėja per kelias sekundes, nors vandeniui patekti į kraujotaką reikia gerokai daugiau laiko. Smegenys iš ankstesnės patirties žino, kad vanduo netrukus papildys organizmo išteklius, todėl kūno būseną pradeda koreguoti dar prieš vandeniui tiesiogiai paveikiant organizmo skysčių pusiausvyrą.

Tas pats principas taikomas ne tik kūno funkcijoms, bet ir mūsų mintims bei emocijoms.

Kiekviena mintis, kiekvienas laimės, pykčio ar nuostabos jausmas, kiekvienas geras poelgis, kiekvienas patirtas ar kitam mestas įžeidimas yra smegenų skaičiavimų dalis, joms numatant ir reguliuojant organizmo metabolinius poreikius.

Šis požiūris į smegenis turi reikšmingų pasekmių žmogaus prigimties supratimui. Labai dažnai save suvokiame vien psichologiniais terminais, tarsi psichika būtų atskirta nuo kūno.

Nėra visiškai psichologinių priežasčių, nes kiekviena psichinė patirtis yra įsišaknijusi fiziniame kūno biudžeto valdyme. Tai viena iš priežasčių, kodėl fiziniai veiksmai, tokie kaip gilus ir lėtas kvėpavimas ar ilgesnis miegas, gali būti netikėtai veiksmingi sprendžiant problemas, kurias tradiciškai laikome psichologinėmis.

Smegenys nėra skirtos mąstyti. Visa, ką jos sukuria – nuo minčių ir emocijų iki sapnų, – tarnauja kūno biudžeto valdymui. Apdairiai taikomas toks požiūris sunkiais laikotarpiais gali tapti psichologinio atsparumo šaltiniu.

Todėl, nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti paradoksalu, smegenims nepadeda nenutrūkstamas mąstymas, nuolatinė savirefleksija ar filosofavimas. Priešingai – sunkiais ir įtemptais laikotarpiais mums reikalinga tokia sąmoninga kognityvinė strategija, kuri mažintų nereikalingas kūno energijos sąnaudas ir smegenų veiklos apkrovą.

Todėl šiuolaikiniam, socialiai aktyviam žmogui optimaliausių būsenų, priešingai nei įprasta manyti, yra gebėjimas nustoti bėgti ir sustabdyti nenutrūkstamą minčių srautą.

Tai vienas svarbiausių vidinės pusiausvyros požymių, kuris turi ilgalaikį strateginį pranašumą ir potencialą.

Depresija – ateities prognozavimo klaidų rezultatas?

Kasdienybėje depresiją dažniausiai siejame su nuolatiniu liūdesiu, energijos trūkumu, motyvacijos stoka, džiaugsmo praradimu, apatija, tikslų nebuvimu ir atsitraukimu nuo gyvenimo.

Pagal ligų sukeliamą negalią depresija yra viena svarbiausių pasaulio sveikatos problemų. Tačiau viena didžiausių problemų yra ta, kad iki šiol nėra vieno aiškaus atsakymo, kodėl ji atsiranda. Mes gerai matome jos simptomus, biologinius pokyčius ir elgesio pasekmes, tačiau daug sunkiau nustatyti pirminį mechanizmą, kuris visą šį procesą paleidžia.

Psichiatrija ir farmakologija jau seniai bando tai aiškinti, kaip organizmo ir smegenų biologinės pusiausvyros sutrikimą, kai sutrinka tam tikrų medžiagų veikla ir reikia ją koreguoti vaistais, taip grąžinant sistemą į pusiausvyrą.

O kas, jeigu depresija yra būsena, kurioje smegenų kuriamas pasaulio modelis praranda gebėjimą keistis?

Žmogaus smegenys nuolat bando numatyti ateitį. Jos prognozuoja, kas nutiks, kad galėtų iš anksto pasiruošti, sumažinti neapibrėžtumą, išvengti pavojų ir optimaliau naudoti energiją.

Tam smegenyse susiformuoja tam tikra patirčių, įsitikinimų ir lūkesčių struktūra. Ji veikia tarsi filtras, per kurį vertiname naujai gaunamą informaciją. Šis filtras lygina tai, kas vyksta dabar, su tuo, ko tikėjomės, pastebi neatitikimus ir, esant poreikiui, turėtų atnaujinti mūsų supratimą apie pasaulį.

Kas nutinka, kai žmogaus pasaulėžiūros struktūra tampa pernelyg grubi, kategoriška ir nelanksti? Kai ji nebenori arba nebegali keistis kartu su besikeičiančia aplinka, kuri kinta be sustojimo?

Tuomet tarp vidinio pasaulio modelio ir realybės pradeda augti konfliktas. Kadangi modelis nebesugeba prisitaikyti, žmogus gali pradėti ignoruoti, nuvertinti arba slopinti informaciją, kuri prieštarauja jo ankstesniems įsitikinimams.

Smegenų tyrimai(1) leidžia manyti, kad depresija sergančių žmonių smegenys reaguoja į naują informaciją. Jos užfiksuoja rezultatus, neatitikimus ir klaidas. Tačiau šiai informacijai gali būti suteikiama per maža reikšmė, kad ji iš tikrųjų pakeistų jau susiformavusį vidinį modelį.

Paprastai sakant, nauja informacija pasiekia sistemą, bet negeba daryti įtakos ankstesniai struktūrai.

Žmogus gali sulaukti pripažinimo, tačiau vis tiek jaustis nieko vertas. Gali patirti sėkmę, bet laikyti ją atsitiktinumu. Gali būti priimtas, tačiau toliau tikėtis atstūmimo. Gali objektyviai turėti galimybę paveikti situaciją, tačiau būti įsitikinęs, kad nuo jo niekas nepriklauso.

Tokiu atveju ne realybė koreguoja žmogaus įsitikinimus, bet seni įsitikinimai pradeda atrinkti, kaip realybė bus suprasta.

Smegenų aktyvumo tyrimuose stebimi procesai parodo, kad depresijos metu sistema gali būti labiau orientuota į stabilumo išlaikymą nei į lankstų prisitaikymą. Tai gali būti susiję ir su pakitusia sužadinimo bei slopinimo pusiausvyra smegenų žievėje.

Stabilumas savaime nėra blogas. Be jo negalėtume išlaikyti tapatybės, nuoseklių įsitikinimų ar prognozuoti pasaulio. Tačiau per didelis stabilumas gali virsti nelankstumu.

Tuomet žmogus nebeprisitaiko prie pasikeitusios realybės. Jis toliau gyvena pagal modelį, kuris galėjo susiformuoti visiškai kitomis aplinkybėmis.

---
Paprastai sakant, smegenys savo vidinę pasaulio matymo ir prasmių struktūrą paverčia dominuojančia. Ir ji pradeda slopinti arba nuvertinti informaciją, kuri neatitinka ankstesnių įsitikinimų.

Tokia strategija žmogų uždaro į pasikartojantį ratą. Jis vėl ir vėl išgyvena panašias patirtis, kartoja tuos pačius vertinimus ir, negalėdamas išgirsti aplinkos, nebegali remdamasis nauja informacija pakeisti savo įsitikinimų.

Kuo labiau keičiasi pasaulis, tuo daugiau pastangų reikia nekintančiam modeliui išlaikyti. Vidinis konfliktas gali tapti nuolatiniu energijos eikvojimu: sistema ne tik turi apdoroti naują informaciją, bet ir nuolat ją slopinti, perinterpretuoti arba pritaikyti senajai pasaulėžiūrai.

Tokiu būdu ji tampa vis uždaresnė ir tarsi iškrenta iš gyvenimo tėkmės, nes nebesugeba priimti pokyčių ir prie jų prisitaikyti.

Kai ilgą laiką nepavyksta psichologiškai bei elgesio lygmeniu prisitaikyti prie vykstančių pokyčių, įtampa gali persikelti ir į kūno reguliavimo sistemas. Tuomet biologinis disbalansas gali būti ne atskira nuo žmogaus patirties problema, bet bendro ilgalaikio neprisitaikymo proceso dalis.

Todėl depresija gali būti suprantama kaip visa apimantis prognozavimo sutrikimas, kai ankstesni neigiami įsitikinimai tampa stipresni už naują patirtį.

Todėl bandymas depresiją ar panašias būkles gydyti tik atkuriant kūno mechanizmus gali duoti trumpalaikį rezultatą. Kai kuriais atvejais taip tik sustiprinami kompensaciniai mechanizmai, kurie ilgainiui gali sukelti dar didesnių problemų.

Todėl į pirmą vietą turėtų iškilti ne vien pasekmių kompensavimas, bet ir pirminių priežasčių paieška bei jų šalinimas – bandymas suprasti, kaip veikia sąmonės struktūra ir tas vidinis filtras, kuris priima, atrenka bei adaptuoja informaciją.

Dėl to aiškūs tikslai, vertybės ir lanksti pasaulėžiūra pamažu tampa svarbesne terapijos dalimi, nei buvo įprasta manyti anksčiau. Kol nesubalansuota pati informacijos apdorojimo struktūra, tol dažniausiai sprendžiamos tik problemos pasekmės.

Ar smegenys veikia „kritiniame taške“?

Smegenis sudaro milijardai neuronų, kurie atlieka skirtingus uždavinius, jungiasi į grupes, apdoroja informaciją ir padeda mums prisitaikyti prie išorinio pasaulio. Tai tarsi didelė sistema, sudaryta iš daugybės mažesnių posistemių, kurios nuolat sąveikauja tarpusavyje.

Todėl kyla vienas sudėtingiausių klausimų: kaip visa ši sistema, sudaryta iš milijardų mažesnių dalių, veikia kaip viena visuma ir kaip joje išlaikoma pusiausvyra tarp chaoso ir griežtos tvarkos?

Vienas iš bandymų atsakyti į šį klausimą kilo dar praėjusiame amžiuje. 1987 metais fizikai Peras Bakas su kolegomis pasiūlė savaime susiformuojančio kritiškumo teoriją.(1)

Ji turėjo paaiškinti, kaip sudėtingose sistemose iš daugybės paprastų atskirų elementų sąveikos susiformuoja bendra būsena, kurios nebegalima paaiškinti vien analizuojant kiekvieną elementą atskirai.

Vienas paprasčiausių pavyzdžių – smėlio krūva. Beriant smėlį po vieną smiltelę, iš pradžių krūva tiesiog auga ir nieko ypatingo nevyksta. Tačiau po kurio laiko jos šlaitai tampa tokie statūs, kad sistema priartėja prie nestabilumo ribos.

Tuomet kiekviena papildoma smiltelė gali arba nieko nepakeisti, arba išjudinti tik kelias šalia esančias smilteles arba sukelti didelią visos krūvos nuošliaužą.

Iš anksto tiksliai nežinome, kas nutiks, tačiau pati krūva jau yra pasiruošusi pokyčiui. Tai ir yra kritinė būsena, judanti link fazinio perėjimo – kai sistema dar išlieka stabili, bet net mažiausias poveikis kartais gali sukelti didelę grandininę reakciją, po kurios persitvarko vidinė tvarka/struktūra.

2003 metais, Johnas Beggsas ir Dietmaras Plenzas pasiūlė (2), kad panašus principas gali veikti ir smegenyse.

Tyrėjai stebėjo spontanišką žiurkių smegenų žievės neuronų tinklų aktyvumą. Jie pastebėjo, kad neuronų aktyvumas sklinda ne tolygiai ir ne visiškai atsitiktinai, o įvairaus dydžio grandininėmis reakcijomis, kurias pavadino neuroninėmis lavinomis (angl. neuronal avalanches)

Kartais suaktyvėdavo tik nedidelė neuronų tinklo dalis, kartais aktyvumas išplisdavo plačiau, o retais atvejais apimdavo didelę tinklo dalį. Panašiai kaip smėlio krūvoje, mažų „griūčių“ buvo labai daug, o didelių – gerokai mažiau.

Svarbiausia buvo tai, kad šių neuroninių lavinų dydžių pasiskirstymas atitiko matematinį dėsningumą, būdingą sistemoms, esančioms netoli kritinio taško.

Tai paskatino kelti prielaidą, kad smegenys gali veikti tarpinėje būsenoje tarp per silpno aktyvumo ir nekontroliuojamo neuronų sužadinimo.

Beggsas ir Plenzas pasiūlė, kad toks kritinis režimas galėtų padėti smegenims suderinti du iš pirmo žvilgsnio priešingus poreikius: išlaikyti stabilumą ir tuo pat metu jautriai reaguoti į naują informaciją. Kitaip tariant, smegenys neturėtų būti nei pernelyg griežtai organizuotos, nei visiškai chaotiškos – jos galėtų nuolat veikti dinamiškoje tarpinėje "vidurio taško" būsenoje.

Kodėl mums tai aktualu?

Kritiškumas svarbus todėl, kad jis gali būti bendras smegenų veiklos principas, apimantis visus jų organizacijos lygius – nuo pavienių neuronų iki didelių neuronų tinklų ir atskirų smegenų sričių.(3)

Paprastai sakant, smegenys reguliuoja ne tik pavienius neuronus ar jų grupes, bet palaiko bendrą dinaminį režimą, kuris reguliuoja atskiras reakcijas visos sistemos atžvilgiu.

Viename lygmenyje reguliuojama, kaip lengvai neuronas aktyvuojamas ir kaip greitai jo aktyvumas nuslopsta. Kitame – kaip signalai plinta neuronų tinkluose. Dar aukštesniame lygmenyje derinama, kada skirtingos smegenų sritys turi veikti savarankiškai, o kada susijungti į bendrą koordinuotą sistemą.

Kritinis režimas leidžia smegenims išlikti pakankamai stabilioms, tačiau kartu pasiruošusioms greitai persitvarkyti. Nedidelis slopinimo, aktyvumo ar tarpusavio ryšių pokytis tam tikromis sąlygomis gali pakeisti ne tik pavienę reakciją, bet ir perkelti visą sistemą į kitą veikimo režimą.

Todėl kritiškumas gali padėti smegenims perduoti ir integruoti informaciją, mokytis, prisitaikyti bei suderinti atskirų smegenų sričių specializaciją su bendru visos sistemos veikimu.

Kitaip tariant, smegenys siekia ne visiško stabilumo, o dinaminės pusiausvyros – būsenos, kuri yra stabili, bet ne sustingusi, jautri, bet ne chaotiška.

O kai ši dinaminė pusiausvyra prarandama, smegenų veikla gali pasislinkti į per silpno arba per stipraus aktyvumo pusę. Tai gali padėti paaiškinti skirtingus sutrikimus – nuo depresijos iki Alzheimerio ligos.

Tokiu atveju ligos gali būti suprantamos ne tik kaip cheminių medžiagų ar konkrečių smegenų sričių sutrikimai, bet ir kaip bendro visos sistemos veikimo režimo išsiderinimas. Cheminiai, molekuliniai ir neuronų tinklų pokyčiai gali atspindėti šį išsiderinimą ir kartu jį dar labiau stiprinti.

Todėl svarbu vertinti ne tik pavienius biologinius pakitimus, bet ir tai, ar visa smegenų sistema vis dar geba palaikyti optimalų dinaminį režimą.

Paprastai sakant, mes turime vidinį orientyrą, kuris palaiko optimalią pusiausvyrą, o jo praradimas laikui bėgant išderina visas sistemas – nuo smegenų iki ląstelių.

Vidinis perėjimas

Sistemos kritiškumas formuoja dar vieną labai svarbų veiksnį, apie kurį dažnai nesusimąstome, nes jo iki galo nesuvokiame. Kritiškumo būsena nusako vidinės sistemos veikimą ties perėjimo riba.

Smegenys veikia tokiu režimu ne tik tam, kad galėtų optimaliai veikti ir prisitaikyti prie aplinkos, padėdamos žmogui išgyventi, bet ir tam, kad sukurtų dar vieną labai svarbų efektą.

Tokia kritinė būsena, kurioje optimaliai vyksta informacijos suvokimas, apdorojimas ir integravimas, leidžia kaupti potencialą, kuris, pasiekęs kritinį tašką, gali transformuoti vidinę žmogaus erdvę.

Paprastai sakant, sukaupta patirtis pereina iš kiekybės į kokybę. Kai įvyksta toks vidinis perėjimas, sistema pakeičia savo vidinę organizaciją.

Mūsų gyvenime tai pasireiškia požiūrio ir suvokimo pasikeitimu, pagilėjimu, gilesne pasaulėžiūra ir labiau integruotais tikslais. Sistema persitvarko, pakeisdama savo vidinę informacijos apdorojimo struktūrą.

O tai reiškia, kad buvimas kraštutinumuose – perkrovimuose arba pasyvioje neveikimo būsenoje, kaip mėgsta kai kurie šiuolaikiniai guru, kurie niekuo nesirūpina ir tiesiog būna „čia ir dabar“, – apsunkina sistemos vystymąsi. Tokia būsena nesukuria kritinės masės, reikalingos vidinei organizacijai pasikeisti.

Gyvenime tai galima lengvai pastebėti: kai kurie žmonės, nors ir būdami vyresnio amžiaus, vis dar mąsto tomis pačiomis kategorijomis ir remiasi tais pačiais suvokimais, kuriuos turėjo dar tada, kai kartu mokėmės vidurinėje mokykloje.

Paprastai sakant, kritinis pusiausvyros taškas yra optimali evoliucinė būsena, suteikianti galimybę vystytis sąmonei ir etapais pereiti į vis konstruktyvesnę vidinę suvokimų bei patirčių struktūrą.

Visi mes galime būti išmintingi, tačiau ne visi tokiais tampame. Dabar jau šiek tiek aiškiau, kodėl 😄

Jeigu vienu metu vartojama begalė vaistų ir papildų, tampa beveik neįmanoma numatyti šalutinių pasekmių, kurias gali sukelti visos tos kombinacijos. Nes organizmas yra bendra integrali sistema, kurioje bet koks poveikis atsispindi visose sistemos dalyse.

Taigi jeigu yra 100 skirtingų preparatų:

– dviejų preparatų kombinacijų gali būti: 4 950;
– trijų preparatų kombinacijų: 161 700;
– keturių preparatų kombinacijų: 3 921 225;

Visų teoriškai įmanomų kombinacijų skaičius:
1 267 650 600 228 229 401 496 703 205 376. :))

Kuo daugiau preparatų vartojama, tuo sunkiau numatyti, kaip jie veikia tarpusavyje ir kokias šalutines reakcijas gali sukelti.

Logika paprasta - tiesiniu būdu problema nespredžiama. 🙂

Kaip reikalai su nemirtingumu?🤨

Bryanas Johnsonas — žymus biohakeris, kuris save vadina sveikiausiu pasaulio žmogumi ir „sveikatos olimpiniu čempionu“, jeigu tokia olimpiada egzistuotų, ir išleidžiantis vien "sveikatos" palaikymui kas met po kelis milionus, prieš kelias dienas paskelbė, kad jam diagnozuotas autoimuninis gastritas (AIG).

Tai būklė, kai imuninė sistema pradeda pulti paties žmogaus skrandžio parietalines ląsteles. Šios ląstelės atsakingos už skrandžio rūgšties gamybą ir vidinį faktorių, kuris reikalingas vitamino B12 įsisavinimui. Ilgainiui tai gali sutrikdyti geležies, B12 ir kitų svarbių medžiagų įsisavinimą, sukelti anemiją ir padidinti rimtesnių komplikacijų riziką.

Įdomiausia tai, kad ši liga gali metų metus slėptis be aiškių simptomų. Johnsonas rašo, kad jo skrandis jau kurį laiką „puola pats save“, nors įprasti tyrimai to aiškiai neparodė.

Pasak Bryano, ši problema galėjo formuotis nuo jaunystės: stresas, darbas, sutrikusi skydliaukė ir kiti veiksniai. Jis teigia, kad gydytojai jam pasakė, jog šiuo metu nėra patvirtinto gydymo, kuris patikimai pašalintų pačią autoimuninę priežastį — dažniausiai liga tik stebima ir valdoma. Aišku, jis tikisi ją įveikti, ir tikiuosi, kad jam tai pavyks.

Tačiau, manau, čia verta atkreipti dėmesį į kelis kitus niuansus, kurie yra labai svarbūs, bet šiuolaikinių biohakerių dažnai visiškai ignoruojami.

---

Pirma — iš dalių neįmanoma surinkti visumos. T.y. kiek žmogus bevartotų papildų, vaistų, peptidų ar kitų priemonių, tai vis tiek yra labai lokalų poveikį turintys sprendimai. Jie veikia vienus taikinius, bet tuo pačiu gali turėti ir kitą, dažnai neprognozuojamą poveikį visai sistemai. Nė vienas cheminis vaistas ar šiuolaikinė technologija kol kas nesugeba sukurti integralaus poveikio visai sistemai.

Kokius idealius biomarkerius jūs bestebėtumėte, kokias genetines raiškas beskaitytumėte, kokius papildus, treniruočių protokolus ar prietaisus benaudotumėte — tai vis tiek neleidžia sukurti integralaus poveikio visam organizmui. Tai gali padėti palaikyti sistemą optimalioje būsenoje, laikinai kompensuoti problemas, bet iš poveikio lokalioms dalims neįmanoma atstatyti aukštesnio lygio hierarchinės sistemos.

Antra - Žmogus gyvena pasaulyje, kuriame jis nuolat pralaimi kovą entropijai — nematomai jėgai, kuri išderina procesus mūsų kūne ir sąmonėje. Jeigu kūną mes išmokome bent iš dalies stabilizuoti ir palaikyti, tai iki šiol dar neišmokome ir nežinome, kaip suformuoti integralų, stabilizuojantį sąmonės metamodelį (integralią pasaulėžiūrą), kuris palaikytų fiziologijos funkcionalumą, adaptuojantis prie aplinkos.

Paprasčiau sakant, lokaliai mąstanti sąmonė, tiesiogiai įnešą konfliktus į visą organizmo funkcionalumą.

Jeigu paimsime paprasčiausius skaičius, pavyzdžiui, placebo efektą (kuris gali sudaryti iki 30% poveikio), tai reiškia, kad kasdien mes tikslingai formuojame atsaką į įvairias reakcijas, koduodami tam tikrus signalus ir darydami įtaką kūno sistemoms, hormonams bei emocijoms, kurios tiesiogiai veikia mūsų kūno reakcijas.

Ilgainiui šios reakcijos gali formuoti emocines ir fiziologines problemas, kurias vėliau bandome gydyti vaistais, reabilitacija, operacijomis ir panašiomis priemonėmis.

Paprastai sakant, kol neišspręsta sąmonės problema, jokie idealūs vitaminai, DNR tyrimai, dienos režimo stebėjimo programos ar protokolai iki galo nepadės, nes visada generuosis tas skirtumas — "Delta", kuri įneša vidinį išderinamumą. Ir jokiomis išorinėmis priemonėmis iki galo nebus įmanoma išspręsti šios problemos.

Vidinis potencialas

Kalbant apie vidinį žmogaus potencialą, manau, kad jo neįmanoma apibrėžti pradedant nuo žmogaus asmeninių savybių arba jo norų. Žmogus visada yra maža pasaulio dalis, kurioje jis gyvena ir siekia savo tikslų, per kuriuos realizuoja vidinį potencialą.

Vidinis potencialas visada yra tai, ką žmogus atneša į jį supantį pasaulį. Logiška, kad tai, ką jis atneša, turėtų papildyti ir pagilinti daug didesnius tikslus ir procesus.

Kaip ląstelės, kurios turi savo individualias savybes, bet veikia daug didesniems tikslams nei jos pačios – viso organizmo labui.

Taip ir žmogus, realizuodamas savo vidinį potencialą, visada tai daro daug aukštesnio lygmens sistemos kontekste. Manau, daugelis iš mūsų tai yra jautę: kai darome tai, kas eina iš vidaus, tai tampa visumos dalimi, mus plečia ir džiugina, o priešingai – kai darome tai, ko nemėgstame ar nenorime, tai liūdina ir siaurina mūsų vidinį pasaulį.

Ir tame dideliame kontekste mes ateiname su savo individualumu – tomis savybėmis, kurias mums geriausiai sekasi realizuoti, kurios mums gaunasi lengviausiai ir efektyviausiai.

Kiekvienas iš mūsų turime kažką tokio, ką darant rezultatas gaunasi labai gerai ir kokybiškai (ne visada iš karto), tačiau jeigu pažvelgiame į kitus žmones, visada išryškėja efektyvumo skirtumai.

Vieniems reikia kelerių metų pasiekti rezultatų, o kitam galbūt pakanka pusmečio. Vieni nuo vaikystės užsiima dviračių sportu ir dalyvauja varžybose, o kitas žmogus tiesiog skubėdamas į maisto parduotuvę aplenkia visus, nes turi tam talentą.

Čia vienas svarbus dalykas: talentai yra įgimti ir išvystyti, kurie padeda mažinti neapibrėžtumą, chaosą ir betvarkę.

Paprastai tariant – tai savybės, kuriomis mes geriausiai galime mažinti aplinkinį chaosą, didinant sistemos stabilumą.

T.y. vidinis potencialas – tai gebėjimas struktūrizuoti ir sistematizuoti išorinio pasaulio chaosą.

Kas yra geras vadovas? Tai žmogus, kuris sugeba sureguliuoti įmonėje esantį chaosą, įdiegti procesus ir auginti stabilią organizaciją.

Kas yra geras treneris? Tai tas, kuris padeda taisyklingai treniruotis, mažina traumų skaičių ir taip didina pasiekimus.

Kas yra geras psichologas? Tai žmogus, kuris mažina chaosą žmogaus sąmonėje, padeda jam susitvarkyti, kad jis, susitvarkęs vidinį pasaulį, tą patį galėtų perkelti į savo aplinką.

Paprastai sakant, vidinis potencialas – tai savybės, kuriomis žmogus gali padėti įnešti pusiausvyrą į aplinkinį pasaulį, nesvarbu, koks tai kontekstas.

Tada įvyksta labai įdomus procesas: pasaulis pradeda palaikyti tas veiklas ir tuos darbus, kuriuos daro tokie žmonės. Visai kaip mūsų organizme.

Kai skirtingos ląstelės veikia siekdamos visų pirma organizmo tikslų, organizmas jas pajungia į bendrą komunikacijos ir informacijos mainų tinklą, kuris palaiko jų funkcionavimą ir pusiausvyrą.

Tai galima suprasti kaip daugiasluoksnę reguliacinę sistemą, kurioje per nuolatinį grįžtamąjį ryšį tarp dalių ir visumos palaikoma dinaminė pusiausvyra, o kiekvienos dalies veikimas įgauna prasmę tik bendro sistemos stabilumo kontekste.

Lieka tik suprasti ir išjausti individualius mūsų tikslus 🙂

Panašu, kad tai atima ne tik jaunimo gebėjimą mokytis, bet ir aukšto lygio specialistų kompetencijas.

Net patyrę specialistai pradėjo pastebėti, kad, perduodami dalį savo darbo DI, ima prarasti gebėjimus ir praktinius įgūdžius. Net 70% JAV slaugytojų ir 77% gydytojų teigia nerimaujantys, kad dėl pernelyg didelės priklausomybės nuo DI gali prarasti dalį savo profesinių įgūdžių.

Profesionalumas – tai nuolat laikyti „ranką ant pulso“ – dirbti savo srityje ir reguliariai palaikyti praktinius įgūdžius.

Kai to nebereikia daryti pačiam, natūraliai mažėja koncentracija, motyvacija ir įsitraukimas, o dalis atsakomybės perduodama DI sistemai.

Lenkijoje atliktas tyrimas parodė, kad patyrusių gydytojų, atlikusių bent po 2 000 kolonoskopijų, gebėjimas savarankiškai aptikti ikivėžinius darinius vos per tris mėnesius reikšmingai sumažėjo. Iki DI sistemos įdiegimo gydytojai adenomas aptikdavo per 28,4% procedūrų o pradėjus reguliariai naudotis DI, jų rezultatai tomis dienomis, kai sistema nebuvo prieinama, sumažėjo iki 22,4%.

Akivaizdu, kad ateityje turės keistis mokymo, praktikos ir DI naudojimo santykis.

Kokią kainą mokame, atiduodami kitiems mąstyti už mus?

Na štai ir pirmieji tyrimai, parodantys, kokią kainą mokame už lengvai gaunamas žinias – tas, kurios nebuvo uždirbtos mūsų pačių pastangomis.

30 mėnesių tyrimas(1), kuriame dalyvavo daugiau nei 26 tūkst. Kinijos mokinių. Naudojant DI, namų darbų rezultatai pagerėjo 18%, o jų atlikimo laikas sutrumpėjo 30%. Tačiau jau per pusmetį egzaminų rezultatai sumažėjo apie 20%!!!

Po maždaug dvejų metų stojamųjų egzaminų rezultatai sumažėjo 18–24%. Didžiausi nuostoliai buvo socialiniuose ir gamtos moksluose, ypač tarp jaunesnių, gerai besimokančių mokinių ir berniukų.

Beveik 80% DI naudotojų namų darbus iš esmės patikėdavo dirbtiniam intelektui: užduotis atlikdavo labai greitai, gaudavo aukštus pažymius, tačiau iš tikrųjų išmokdavo mažiau.

Kitaip tariant palengvindami sau darbą, mokame savo patirties, mąstymo ir gilesnio suvokimo kaina.

Nes mūsų smegenys veikia taip, kad nuolat stengiasi optimizuoti veiklą ir taupyti energiją. Jeigu atsiranda galimybė pasiekti tokį pat rezultatą įdedant mažiau pastangų, jos natūraliai renkasi lengvesnį kelią.

Mokymosi kontekste toks reiškinys vadinamas kognityviniu iškrovimu. Tai procesas, kai dalį savo mąstymo perduodame išoriniams sprendimams: skaičiuotuvui, telefonui, kompiuteriui ar dirbtiniam intelektui. Šios priemonės sprendžia užduotis už mus, o mes jaučiame pasitenkinimą, nes smegenys skatina rinktis lengvesnį kelią, kai tą patį rezultatą galima pasiekti mažesnėmis pastangomis

Tačiau čia formuojasi milžiniška problema. Ilgainiui tai gali silpninti žmonių gebėjimą mokytis, analizuoti, spręsti problemas ir savarankiškai priimti sprendimus, nes vis daugiau šių funkcijų perduodama išoriniams procesams.

Įsivaizduokime, kad ateinanti karta bent 20% savo mąstymo ir sprendimų priėmimo perduoda išorinėms sistemoms. Kur tai gali mus nuvesti?